Kaip reaguoti į vaikų jausmus?

Visiems tėvams yra tekę prašyti vaikų nustoti verkti arba nustoti pykti. Gali būti sunku reaguoti teisingai į jų jausmus. Kartais užtenka šiek tiek informacijos ir patirties norint teisingai priimti vaikų jausmus.

Mus dažnai gyvenime persekioja arba paveikia jausmai, kurie nebuvo išanalizuoti dar vaikystėje. Šie neišaiškinti jausmai, emocijos gali mus persekioti visą gyvenimą. Todėl yra labai svarbu, kad vaikai jau vaikystėje susipažintų su savo jausmais. Kas tai? Iš kur tai kyla? Kodėl jausmas yra toks stiprus ir pan. 

Dažniausiai dauguma iš mūsų augo su tėvais, kurie nekalbėjo apie jausmus, todėl mes taip pat neišmokome su vaikais kalbėti apie jausmus. Pradėkite kalbėti su vaikais apie jausmus ir paaiškinkite, kaip kūnas reaguoja į pyktį,  liūdesį arba išgąstį – tokiu būdu vaikas įgis informaciją bei įgūdžius apie savo jausmus ir emocijas. Kai mes guodžiame ir rodome jausmus, vaikai taip pat išmoksta atpažinti ir rodyti juos socialiai priimtinu būdu.

Vaikai sulaukia palaikymo ir pagalbos, kai moka įvardinti ir dalintis savo jausmais su kitais saugiu būdu. Ne visada tėvams pavyksta kalbėti apie jausmus su vaikais, nes sureaguoja į juos audringai ir neapgalvotai.

Pirmyn!

Mūsų noras yra apsaugoti savo vaikus nuo skaudžių išgyvenimų, emocijų, bei leisti jiems kuo greičiau nukreipti jų mintis į kažką kitą, kas su tuo nesusiję. Štai kodėl tėvai visada sako savo vaikams, – «Viskas yra gerai. Eik pirmyn». Kai mažas vaikas nukrenta, tėvai dažniausiai nori vaikui pasakyti, kad nieko baisaus neatsitiko ir stengiasi nukreipti jo mintis į pozityvius dalykus.

Taip elgdamiesi tėvai praleidžia daug galimybių išmokti iš šių situacijų. Net jeigu nukritimas nebuvo skaudus, tačiau vienerių metų vaikui ši patirtis  gali atrodyti baisi. Tėvai pasinaudoję proga pakelia vaiką ir nuramina jį sakydami,- «Ach, ar tu nukritai? Aš suprantu kad yra apmaudu, kai negali bėgti taip greitai, kaip norėtum». Tokiu būdu vaikas susipažins, kad tai, ką jis jautė yra apmaudas ir išgąstis, kuris ilgai nesitęs. Šitaip tėvai moko vaiką, jog šie jausmai nėra pavojingi ir baisūs.

Sudėtingi jausmai

Ne visus jausmus yra lengva priimti.  Jausmai tokie kaip: pyktis, verkšlenimas, pavydas, apmaudas (frustracija) sukelia mums, suaugusiems, nemalonius pojūčius. Dauguma tėvų tikriausiai atpažintų situaciją, kaip patyrė didžiulę gėdą, kai parduotuvėje vaikas staiga pradėjo voliotis ant žemės ir rėkti prašydamas ledų. Greičiausiai visi tėvai skubės nupirkti vaikui ledų tikėdamiesi, kad rėkimas gulint ant žemės tuojau baigsis.

Beveik visi vaikai neklauso tėvų nurodymų nurimti ir nerodyti pykčio vien todėl, kad tėvai to prašo, ir nesvarbu, kokie neracionalūs jausmai yra užvaldę vaiką. Kai tėvai liepia vaikui nustoti verkti, jis reaguoja kaip į jo jausmų  ignoravimą, todėl skausmas ar pyktis vis stiprėja. Dabar vaikas yra liūdnas ne tik dėl to, kas įvyko, bet ir dėl to, kad pasijautė nesuprastas, ignoruojamas, patyręs gėdą ir vienišas šioje situacijoje.

Kaip suprasti vaiku jausmus ir emocijas?

1. Pastebėti vaikų jausmus ir emocijas
Jei tu pats vaikystėje užaugai be pokalbių su savo tėvais apie savo jausmus,  gali būti sunku paciam kalbėtis su savo vaikais apie jų jausmus ir emocijas. Bet visko galima išmokti! Būk smalsus, dėmesingas kaip tavo vaikas. Galbūt tavo vaikas yra liūdnas, nors išoriškai rodo pyktį. Lengviau yra suprasti vaikų jausmus bei emocijas iš skirtingų situacijų, kurios ir iššaukia įvairius jausmus. Pavyzdžiui, kai vaikas pameta savo mėgstamą žaisliuką, dažniausiai vaikas yra liūdnas, net jei ir rodo piktį. Kai tėvai rodo susidomėjimą vaiko emocijoms kiekvieną kartą kai tai nutinka, tada yra lengviau pradėti natūralų pokalbį su vaiku apie ju emocijas ir lengviau pastebėti kas iš tikrųjų vyksta. Svarbu yra visada stebėti vaikų jausmus ir kalbėtis apie tai.

2. Įvardinkite jausmus
Kai tėvai yra pastabūs vaiko emocijoms, yra labai svarbu tas emocijas ir  jausmus įvardinti. Nesakykite vaikams ką jie jaučia, bet tiesiog patarkite, kas tai galėtų būti jūsų manymu. Jeigu jums pavyko nustatyti vaiko pagrindinę emociją, pradėkite apie tai kalbėti pirmi. Pavyzdžiui, jeigu situacija parodo, kad vaikas yra liūdnas nors ir rodo pyktį, jūs galite vaikui sakyti, – «Man atrodo, tu nuliūdai, nes tavo brolis nepriėmė tavęs kartu žaisti». Jeigu vaikas sutinka, kad jis yra liūdnas, tada galima paaiškinti, kad yra normalu supykti, nes esi nuliūdęs. Taip pat galima paaiškinti, kaip skirtingos emocijos yra jaučiamos, kas yra pyktis, kas yra liūdesys.

Labai svarbu vaikui padėti suprasti, kodėl jis jaučia tokį jausmą ir kad tai yra normalu. Jeigu vaikas sako, kad niekas nenori su juo žaisti, mes suaugę negalime per anksti tvirtinti, kad taip nėra. Tėvai turetu bandyti suprasti ką vaikas jaučia, o ne tai, ką tėvai noretų, kad vaikas jaustų.

Jeigu vaikas yra liūdnas, nes neturi draugų, tėvai turetų įdėmiai išklausyti, išgirsti ka jis sako ir parodyti dėmesį. Pavyzdžiui, tėvai galėtų atsakyti vaikui,- «turėtų būti labai liūdna ir graudu žinoti, kad neturi draugų». Pripažink tai ir parodyk, kad supranti liūdesį, kurį vaikas jaučia, tačiau netvirtink, kad vaikas iš tikrųjų neturi draugų.

3. Atpažink pagrindinį poreikį, kurį slepia jausmai
Kai vaikas susipažino su savo jausmu tam tikroje situacijoje, kitas žingsnis yra atskleisti pagrindinį poreikį, kuris stovi už šių jausmų. Šiuo metodu mes padedame vaikui suprasti, kad jausmai visada slepia tam tikrą poreikį ar norą. Tam tikri jausmai kyla iš nepatenkinto poreikio. Pavyzdžiui, kai vaikas yra liūdnas, neturi draugų ir sako, kad niekas jo nemėgsta – tai kyla iš poreikio būti mėgiamu kitų. Tėvai neturėtų skubėti išspręsti šią problemą, bet turėtų pirmiausia paaiškinti, kodėl vaikas taip jaučiasi šioje situacijoje, parodyti jo poreikius ir paaiškinti sukilusius jausmus.

Pagrindinė taisyklė –  liūdesys reikalauja supratimo, pyktis reikalauja nubrėžiamų ribų, baimė reikalauja saugumo, džiaugsmas reikalauja pasidalinimo, gėda reikalauja priėmimo.

Kai jausmai yra atpažinti ir pagrindinis poreikis yra išaiškintas, gali pasirodyti kiti jausmai. Kai tai atsitinka, turite grižti atgal į 2 punktą ir pradėti analizuoti iš naujo kitus jausmus.

4. Problemos sprendimo būdas
Labai dažnai reaguojame į kitų jausmus su noru išspręsti problemą, bet yra labai svarbu tai daryti ne per anksti. Apsidrauskite, ar jausmai yra pakankamai teisingai įvardinti, atpažinti prieš pradedant spręsti problemą. Kai vaikai pamato, kad jų jausmai, emocijos yra suprasti, dažniausiai nebereikia pagalbos išspręsti šią problemą, dažniausiai jie patys nori šią problemą išspręsti patys. Tačiau būkite visada šalia, jeigu jiems prireiktų jūsų pagalbos.